Į paplūdimį - nusirengti

Tai, kad paplūdimyje reikia ne apsirengti, o nusirengti, žmonija suprato visai neseniai, tik prieš pusantro šimtmečio.

Moterys su maudymosi kostiumėliais. 4 amžiaus Romėnų mozaika

Kažkada maudymosi kostiumėliu buvo laikomas nuogas kūnas. Senovėje žmonės maudėsi nuogi - taip galima spręsti iš ankstyviausių iki mūsų laikų išlikusių piešinių, vaizduojančių mauduolius, ant uolų Libijos dykumoje ir senovės Babilono bareljefų. Niekam neateidavo į galvą maudytis pridengus savo kūną drabužiais: nei senovės graikams, nei senovės romėnams, nors pastarieji vis dėlto rinkosi atskiras maudyklas ir dar su pašildytu vandeniu. Romėnai manė, kad plaukioti šaltame jūros vandenyje pridera tik kariškiams.

Žlugus Romos imperijai, vandens procedūrų tradicija buvo keliems šimtmečiams išnykusi. Krikščioniška moralė persekiojo viską, kas buvo susiję su kūnu. Kai kurie religiniai ordinai ir vienuolynai apskritai draudė maudytis, kiti ribojo buvimo vandenyje laiką - kartais iki vieno karto per metus. Specialių drabužių tokiam retam atvejui, žinoma, nebuvo. Paprastai buvo maudomasi su apatiniais marškiniais.

Pirmoji mada - vilnoniai triko

Maudynių mada ir apskritai švara į Europą grįžo po Kryžiaus žygių. Artimieji Rytai nemėgstantiems vandens procedūrų riteriams paliko didelį įspūdj, taip pat - ir turkiškos pirtys. Tačiau į paplūdimį progresyvioji žmonija atkeliavo tik XIX amžiuje, prieš tai išgyvenusi kurortų prie ežerų ir mineralinių šaltinių vystymosi etapą. Sparčiai tobulėjanti medicina gydė populiarų tuo metu reumatą iš pradžių purvu, paskui – terminiais šaltiniais. Atsiradus geležinkeliui, išpopuliarejo ir jūros kurortai. Vokietijoje, pavyzdžiui, kurortai atsirado 1820 metais – Baltijos jūros Rytinės Prūsijos pakrantėje.

Apie plaukiojimą ir nardymą tuomet nebuvo nė kalbos - mauduoliai teškenosi pakrantėse. Beje, tokius žygdarbius iš esmės buvo lemta atlikti vyrams. Maudydamiesi jie apsivilkdavo vilnonius triko su mėlynais arba raudonais dryžiais, su rankovėmis iki alkūnių ir šortais iki kelių. Moterys rinkosi pasivaikščiojimus po paplūdimį, gydomąjį pajūrio orą ir labai bijojo įdegti - juk įrudę galėjo būti tik prasčiokai. Nedaugelis emancipuotujų, pasiryžusių pasipliuškenti jūroje, maudėsi su paprastomis suknelėmis, kurioms prie padurkų buvo prisiuvami metaliniai svareliai - kad suknelės nesipūstų.

 Pirmieji kostiumai, pasiūti specialiai maudymuisi jūroje, atsirado antrojoje XIX amžiaus pusėje Viktorijos laikų Anglijoje, kur atsirado visuomeninis judėjimas, palaikantis maudynes jūroje. Tai buvo labai uždari ir sunkūs maudymosi kostiumėliai iš mėlynos vilnos, primenantys kombinezonus su raukiniuotomis kelnaitėmis. Prie jų buvo skirtos specialios juodos maudymosi kojinės ir batai.

 

Pirmieji pliažai atsirado 18 amžiaus pradžios Anglijoje ir Prancūzijoje ir buvo labai nepanašūs į dabartinius. Juos pakeitė specialūs ir gana ankštis nameliai ant vandens. Vieni buvo skirti moterims, kiti - vyrams. Damos ir kavalieriai (kiekvienas savo "pliaže") galėjo pasimankštinti, o drąsiausi - šiek tiek pasipliuškenti.

 

Vyrai-aristokratai kaip taisyklė į vandenį brisdavo nenusiėmę perukų ir marškinių. Moterys dėvėjo krinolinines suknias iki pat kulnų. Tokį "maudymosi kostiumą" neretai papildydavo pirštinės, kojinės ir būtinai - avalynė. Paradoksas buvo tame, kad nuogais damų pečiais buvo galima gėrėtis dažnai rengiamuose pobūviuose, o štai maudantis buvo gėda parodyti net kulkšnis.

 

Vyrai iki pat 19 amžiaus pradžios net per pačius didžiausius karščius pliažuose dėvėjo ilgas apatines kelnes ir skrandas.

 

1880 metais maudymosi kostiumėlį papildė speciali apvalios formus iš nendrių nupinta rankinė. Į ją buvo dedamos visos maudymosi priemonės. Be to, mauduolė privalėjo turėti ilgą dryžuotą frotinį chalatą su kapišonu ir lietpaltį su skrybėle, papuošta nebalintais nėriniais. Reikalas tas, kad naudingomis buvo laikomos maudynės pavasarį - beveik lediniame vandenyje. Labai populiarūs buvo ir specialūs kostiumai, skirti pasivaikščiojimams paplūdimyje. Jie buvo būtinai iš mėlynos vilnos su baltais krašteliais ir išsiuvinėtu ant krūtinės inkaru.

 

Žozefina Beiker

19 amžiaus pabaigoje sukurti specialios medvilninės maudymosi tunikos su rankovėmis iki alkūnių ir pantalonais žemiau kelių. Tuo pačiu medu vyrai pradėjo dėvėti trikotažinius aptemptus maudymosi kostiumus (jie buvo dryžuoti raudonai - baltomis arba mėlynai - baltomis juostomis). Krūtinė išlieka uždengta, nes ją apnuoginti vis dar buvo nepadoru. Kiek vėliau iš vyriško maudymposi kostiumo lik tik triko, kurie gana sparčiai evoliucionavo į glaudes.

Išradingiausias maudynių procesas sukurtas Anglijoje. Vizitinė Viktorijos laikų kortelė - maudynių mašinos.

Tai buvo medinės kabinos ant ratų ir su liuku kabinos grindyse arba durimis jos gale. Jos buvo nuomojamos ir laukdavo į pajūrį atvykusių damų. Šios atvykdavo į paplūdimį su kasdiene apranga, išsinuomodavo kabiną ir persirengdavo jos viduje. Po to duodavo ženklą vežikui, o šis pakinkydavo arklį ir nutempdavo kabiną į vandenį. Pasiekus tinkamą maudynėms gylį (vežikai tai puikiai išmanė), kabina būdavo pasukama taip, kad jos durys nebūtų matomos iš kranto, o vežikas su arkliu grįždavo į krantą. Tuomet damos nusileisdavo laipteliais ir  smagiai išsimaudydavo. Pasimėgavusios vandens procedūromis moterys iškeldavo specialią vėliavėlę, kad vežikas matytų, jog klientės yra pasirengusios grįžti į krantą.

1881 metais "The New York World" korespondentas taip rašė apie Anglijos Braitono pliažus: ".. maudymosi furgonai pririšami prie kranto virvėmis, kad jų nenuneštų per toli nuo kranto, nes damos to siaubingai bijo. Vyrų ir moterų maudynių zonos nėra atskirtos viena nuo kitos, bet tarp jų yra gana nemažas atstumas, tad nei vyrams, nei moterims nėra jokių galimybių matyti vieni kitus. Tačiau vyrams čia sekasi labiau - jie gali maudytis ne tik furgonuose, bet ir tam skirtose atvirose dėžėse o taip pat pasinaudoti valtimi patruliuojamos jūrinės zonos ribose. Tuo tarpu moterys patiria kur kas didesnį diskomfortą, kurį vargu ar galima kuom nors kompensuoti"

Iki pat 20 amžiaus pradžios visas maudymosi malonumas buvo reglamentuojamas griežtomis taisyklėmis. "Maudynių etiketas" vertė vyrus ir moteris maudytis atskirai ir rengtis nepermatomais, maksimaliai kūna dengiančiais rūbais.

Bendri pliažai atsirado tik po Pirmo pasaulinio karo. Dabar vyrai ir moterys galėjo poilsiauti greta. Žymiausias buvo Florijos pliažas, kurį 1921 metais Konstantinopolyje įsteigė pabėgėliai iš Rusijos, jis egzistuoja ir dabar. Na, o dar po ketverių metų Žydrojoje Nicos pakrantėje pasirodė pirmieji nudistai.

1920 metais Sergejaus Diagilevo Rusų baletas privertė Europą naujai pažvelgti į įdegį. "Šecherezados" herojai buvo įdegę ir nuo to laiko įdegis tapo madingu, tuo labiau, kad iš Naujojo Orleano išsiveržusį naują muzikinį stilių džiazą propagavo tamsiaodžiai atlikėjai. Beje, pirmoji apsinuoginusi 20-ųjų metų kabare šokėja Žozefina Beiker taip pat buvo tamsaus gymio.

Kova dėl centimetrų

Bet ne visur buvo taip laisva, kaip "Florijos" pliaže ar Nicoje. Daugelyje Europos šalių maudynių papročiai buvo reglamentuoti įstatymiškai. 1932 metais Prūsijos vidaus reikalų ministerija net išleido specialų potvarkį apie maudymosi kostiumo dydžius. Jo plotis ir ilgis buvo nustatytas centimetrų tikslumu.

Jame buvo sakoma: "Draudžiama viešai maudytis nuogiems. Moterys viešai maudyti gali tik su maudymosi kostiumais, kuris ištisai dengia krūtinę ir ypatringai viršutinę priekinę kūno dalį. Maudymosi kostiumėlio audinys turi tampriai dengti kūną nuo pečių iki kelių; tarp kojų turi būti tankus ir ilgas įduras, kuriame būtų keli įsiuvai tarp audinių. Nugarinė maudymosi kostiumo dalis turi dengti mentes. <…>  Vyrai gali maudytis viešai tik su glaudėmis, kurios dengia kojas iki kelių ir taip pat turi tankų įdurą. Tos pačios taisyklės taikomos ir šeimyninėse pirtyse. <…> Aukščiau paminėtos instrukcijos netaikomos maudynėms, kuriose vyrai ir moterys yra atskirai vieni nuo kitų."

Žodžiu "įduras" buvo kalbama apie trikampį medžiagos gabalą, kuris dengia intymias kūnos dalis. 1932 metų nutarime jis minimas daugiau nei 30 kartų, todėl šis dokumentas buvo pramintas "įduro įsaku", o su liniuotėmis vaikščiojantys ir poilsiautojus matuojantys policininkai - "įduro kontrolieriais.

Nepaisant to, kad šiandien "įduro įsakas" yra priimamas, kaip absurdiškas valstybės įsikišimas į asmeninį gyvenimą, tuo metu jis buvo priimamas labai rimtai.

Nuogo kūno teroras

Anetė Kelerman

20 amžiaus pradžioje moteriški maudymosi kostiumėliai pradėti siūti iš tamsios saržos. Besivaikančios madų moterys papildydavo juos plačiais sijonais iki kelių. Šie sijonai būdavo padailinami baltomis juostelėmis - imituojant jūreiviškus kostiumus. Viršutinė suknelės dalis buvo siuvama su trumpomis raukiniuotomis rankovėmis, o prie kaklo buvo atverstinė jūreiviška apykaklė. Liemuo visuomet puošiamas siauru dirželiu.

 

Po 1905 metų tapo madingi trikotažiniai dryžuoti moteriški maudymosi kostiumai, užsegami priekyje, o drąsiausios moterys į vandenį pradėjo eiti be batų. Pirmasis pasaulinis karas ir moterų emancipacija stipriai pakoregavo maudymusi kostiumus. Po truputį jie jau turėjo pabrėžti, o ne slėpti figūrą.

 

Kaip ne keista, pliažo kultūrai ilgiau priešinosi Amerika, nei Europa. Pirmoji aptemptą maudymosi kostiumėlį išdrįso apsivilkti Australijos plaukikė Anetė Kelerman. Vaikystėje cerebriniu paralyžiumi sirgusi mergina, plaukime per Temzę aplenkė plaukikus vyrus ir tapo absoliučia Jungtinės Karalystės čempione. 1907 metais ji pasirodė varžybose žymiąjame Londono maudynių klube, kur buvo ir karališkosios šeimos nariai. Anetė vilkėjo maudymosi kostiumą, primenantį vyrišką triko, ir mūvėjo juodas kojines. Australų undinei (taip ją pavadino laikraščiai) buvo svetimas kuklumas, todėl ji šokiravo publiką savo kombinezonu, kuris buvo pasiūtas iš aptemptų šortų bei marškinėlių, ir tuojau pat buvo suimta už ,,dorovės nusikaltimą“.

1928 metais saugant dorovę Amerikoje išleistas įstatymas, kuriuo draudžiama vilkėti trumpesnius, nei nustatyto ilgio maudymosi kostiumus (atstumas nuo kelių iki kostiumo krašto negali būti trumpesnis nei šeši coliai).

,,Kelerman byla“ sulaukė didelio atgarsio visame pasaulyje, nes australei teisme pavyko apginti moterų teises ,,maudytis dėvint kostiumus, kurie nevaržo judesių“. Jos dėka merginos iš atvirukų persikėlė į paplūdimius. Nenuostabu, kad netrukus atsirado bendrų paplūdimių ir išpopuliarėjo atskiri maudymosi kostiumėliai.

Kovotojai už dorovę pliažuose galutinai pralaimėjo 1946 metais, kai pasaulis išgirdo žodį "bikini".

Parengė Arnoldas Stasiulis