Leono Baksto paslaptis

 

Amedeo Modilgiani tapytas

Leo Baksto portretas

 

Didis žmogus, mažiems darbams“ – tokį nuosprendį XX amžiaus pradžioje Bakstui paskelbė jo rusiškieji bendraamžiai. Svarbiausia, kuo jis buvo kaltinamas – tai užsiėmimas mada.
 
„Menininko ir madų kūrėjo derinys turi sukelti liūdnas mintis, - taip rašė rusų laikraščiai 1914 metais.- Pavyzdžiui, ar galima įsivaizduoti Repiną ar kitą tikrą dailininką galantiško kavalieriaus vaidmenyje, piešiantį damų aprangos fasonus siuvėjo užsakymu?“ Repino šiame vaidmenyje mes nematom. Kiekvienas turi savo vietą mene, o pas Bakstą ji ypatinga.
 
Levas Samoilovičius Bakstas (Rozenbergas) – vienas iš tų dailininkų, kurie prieš šimtą metų dalyvavo kuriant naują didelį stilių – moderną. Tai buvo daugelio tapytojų, architektų, skulptorių, grafikų ir mados dailininkų milžiniškas darbas. Bakstas prisiėmė didžiąją šio darbo dalį. Ta dalis lietė naujojo stiliaus apsireiškimus knyginėje ir žurnalinėje grafikoje, teatre, interjere, kostiumuose – tame tarpe ir buitiniuose. Visose srityse Bakstas buvo originalus ir nepakartojamas Ar tai būtų Idos Rubinštein ar Aisedoros Dunkan portretai, sukėlę garsią ir net skandalingą sėkmę, peizažai, interjerų ir žurnalų viršelių („Mir iskustva“ arba „Apollon“) projektai ir teatro pastatymai. Pasaulinė šlovė, kaip jis pats rašė atėjo „netikėtai“ – su pirmaisiais įžymiųjų Sergejaus Diagilevo „Rusų sezonų“ pastatymais. „Ši kvepianti, saldžiai aistringa ir ryški tarsi Rytų audiniai Baksto kūryba sužavėjo Paryžių“,- rašė dailės kritikas Jakovas Tugendholdas. Rusų laikraščiai rašė, kad Baksto paklausa buvo didžiulė: „Nuo aštuonių ryto gerbėjai jam be perstojo skambina telefonu, interviu ėmėjai valandomis budi prie jo durų...“. Dailininkė Sofija Dymšic-Tolstaja pasakojo, kad atvykusi į Prancūzijos sostinę kambarinės rankose išvydo laikraštį su Baksto portretu ir paklausė, kas jis. Kambarinė „paniekinančiai pastebėjo, kad Paryžiuje vargiai rasi žmogų, kuris nežino Baksto, nes jis ne tik teatro, bet ir visų parduotuvių savininkas: „Juose pilna a`la Bakst daiktų“.
 
Žinoma, Bakstas neturėjo nei teatro nei parduotuvių. Užtat jis darė didžiulę įtaką mados kūrimui. Jis sugebėjo nustebinti paryžiečių vaizduotę išieškota teatrinių kostiumų elegancija, atviru jausmingumu, neįtikėtina prabanga, virtuozišku piešiniu ir nepaprastu koloritu. Tuo metu teatras buvo bene įtakingiausias instrumentas mados įtvirtinimo procese.
 
Kas gi pasikeitė atsiradus Bakstui? Jis iš kasdienybės išstūmė monochrominius kostiumus, įvedė iššaukiančias spalvas, suteikė kostiumui jausmingumą ir erotiką. Tuo metu mene atsirado nuovargis nuo apnuoginto kūno. „Beveik visi tapo pozuotojas, tarsi vaisius ar daržoves“ – prisimena menotyrininkas Sergej Makovskij. Tuo pačiu metu kritikai užpuola dailininkus – būk tai jie tapo moterų, kurių moralinės savybės yra abejotinos, portretus. Jie kvietė vaizduoti ateinančioms kartoms paprastų darbininkių ir motinų grožį. Bakstas ir čia eina prieš srovę: jis nesieja meną su morale ir į sceną veda nuogumą. Beveik prieš šimtą metų Baksto darytuose eskizuose ir kostiumuose matome šiuolaikinės mados požymius – daugiasluoksnius rūbus, permatomus audinius, aptemtus triko, iššaukiančius mini sijonėlius su aukštais skeltukais, atvirus biustus ir batus ant platformos.
 

Leono Baksto sukurtas Žydrosios Sultanos kostiumas Rimskio - Korsakovo baletui "Šecherezada". 

 

Pats Bakstas daugybėje straipsnių ir interviu mėgino aiškinti, kodėl jo teatriniai kostiumai turėjo įtakos madai. „Nuolatinis naujumo troškulys verčia paryžietes ieškoti naujovių savo kostiumams pačiose įvairiausiose epochose ir įvairiausiuose šaltiniuose. Įžymieji suknelių skeltukai yra ne kas kitas, kaip drąsesnių graikų pastatymų, kuriuos prieš tris metus padariau Diagilevo baletui, parafrazės. Mėlyni, žali ir auksiniai plaukai savo atsiradimui turi būti dėkingi baletui „Kleopatra“ ir tragedijai „Pizanella“. Spalvotą (mėlyną) peruką pirmoji užsidėjo Ida Rubinštein „Kleopatroje“. Spalvotų tiurbanų ir rytietiškų kostiumų mada kyla iš neregėtos „Šecherezados“ sėkmės. Tai, kas buvo padaryta išimtinai scenai: karštas pietietiškas grimas, kuriuo aprūpinau visas „Šecherezados“ artistes ir visus artistus, užkrėtė šiuolaikinį Paryžių, ir mes žinome, kad paryžiečiai net dieną visur vaikštinėja ryškiai rudai ir geltonai dažytais veidais!“ – taip rašė Bakstas savo straipsnyje „Apie šiuolaikines madas“. Atrodo, kad ir jis pats buvo nustebęs tuo, kaip veržliai keičiasi mada. Kartu su kostiumu Paryžiuje tampa madingi rytų stiliaus baldai, kilimai ir pagalvės. Londone, po rusų trupės gastrolių atsidarė parduotuvė, kurioje buvo pardavinėjami rusiški nėriniai ir siuvinėjimai.
 
Nieko keisto, kad toks populiarus menininkas buvo pakviestas į didžiausius Paryžiaus Mados Namus. Leonas Bakstas darė eskizus Puare, kuris tuomet taip pat žavėjosi rytietišku stiliumi, taip pat madam Paken. Bakstas svajojo atidaryti nuosavas dirbtuves, kuriose ruošėsi projektuoti ne tik rūbus, teatro kostiumus, bet ir audinius, juvelyrinius papuošalus, baldus, apmušalus, meninį stiklą – tai, kuo mūsų dienomis sėkmingai užsiima patys stambiausi ir sėkmingiausi mados kūrėjai.
 
Rusijoje Baksto sėkmė – kaip ir viso Diagilevo sumanymo sėkmė – atrodo keista ir nuostabi. Nors kunigaikštienės Šuvalovos baliuose rusų damos šoko pagal Baksto eskizus sukurtais kostiumais, ir su „visišku atsidavimu“ nešiojo margaspalvius – žalius, ružavus, raudonus ir net auksinius bei sidabrinius perukus, Bakstas savo tėvynėje jautėsi vienišas ir nepriimtinas. Kiekvieną kartą jam tekdavo teisintis – dėl savo stulbinančios sėkmės, dėl to kad jis užsiima mada, ir apskritai dėl to kad jis yra Bakstas. 1912 metais jis išsiunčiamas iš Rusijos nepaaiškinant priežasčių – jam buvo duotos 24 valandos, ir tik draugų pagalba jam pavyko terminą pratęsti iki dviejų savaičių. Net čia Bakstas pralenkė savo laiką - jis tapo priverstiniu disidentu – tai buvo daugelio talentingų rusų, kurie savo tėvynėje buvo nereikalingi vien dėl to, kad perdaug gerai buvo priimti vakaruose, lemtis.
 
Kodėl gi Bakstas tiek daug jėgų ir laiko skyrė madai – tai yra tam, ko neįvertino bendraamžiai? Savo paaiškinimą jis pateikė nedideliame straipsnyje „Apie šios dienos meną“, kuris buvo atspausdintas 1914 metais žurnale „Sostinė ir sodyba“ („Столица и Усадьба“). Bakstas rašė apie dvi sroves, kurios egzistuoja mene. Viena iš jų – vergiškai retrospektyvi, kita – futuristinė, nutaikyta į tai, kas bus įdomu palikuonims. „Estetizmas mums įsako pripažinti, kad tik mūsų protėviai, tik numirėliai mokėjo daryti tikrą meną ir kad mes, nevykę palikuonys, turime gyventi mirusiųjų menu, jei aplamai norime turėti meną savo aplinkoje. Mes gyvename praėjusių amžių pastatuose, tarp senoviškų baldų, kurie aptempti nutriušusiais audiniais, tarp paveikslų, kurie brangūs savo patina arba geltoniu, mes žiūrime į save padūmavusiuose veidrodžiuose, su žavingomis dėmėmis ir rūdimis, kur vos vos galime įžiūrėti gėdingai šiuolaikinę figūrą, aprengtą senoviško audinio rūbais“. Baksto simpatijų nenusipelno ir futurizmas. Dailininkas gyvena šia diena: „Yra tik vienas svarbus laikas – dabartis, vienintelė, šiuolaikinė ir reikšminga minutė. Galų gale man ne gėda prisipažinti, kad praeitis mane labai mažai domina, tačiau, visų svarbiausia – man nusispjauti (!) ir į ateitį...“. O juk šios dienos menas yra ne kas kita, kaip mada, gyvenanti viena diena, išdykusi ir nenusakoma, mokanti susukti galvas ir teikti džiaugsmą...
 
Lidija Orlova, "L`Officiel" Nr.23/2000–2001 m.

Biografiniai faktai
 
Levas Samoilovičius Bakstas (Rozenbergas) gimė 1866 metų gegužės 10 dieną Gardino mieste.Netrukus jo šeima persikėlė į Peterburgą. Jo tėvas užsiiminėjo prekyba, tačiau Baksto senelis (pagal kilmę iš Paryžiaus) buvo žinomas ir turtingas Peterburgo siuvėjas. Tai be abejonės turėjo įtakos Baksto – dailininko formavimui. 1883 – 1886 metais mokėsi Peterburgo dailės akademijoje. Savo profesinę veiklą pradėjo kaip mokymo priemonių kopijuotojas ir iliustratorius. Tačiau labai greitai ėmėsi iliustruoti populiarius žurnalus. 1890 metais sutikęs Aleksandrą Benua ir jorato žmones buvo paveiktas jo stiliaus. Jis daug keliavo po įvairias Europos ir Šiaurės Afrikos šalis. Nuo 1893 iki 1896 metų mokėsi Džiuliano akademijoje Paryžiuje. Grįžęs į Sankt – Peterburgą aktyviai dirbo knygų iliustracijos srityje ir tapė mados portretus. Kartu su Aleksandru Benua ir Sergejumi Diagilevu 1896 metais įkūrė grupę „MIR ISKUSSTVA“ (Dailės pasaulis). Ir buvo atsakingas už šios grupės leidžiamo žurnalo technines charakteristikas. Vėliau iliustravo leidinius „Apollon“ ir „Zolotoje Runo“. 1906 metais pradėjo dirbti piešimo mokytoju Jelizavetos Zvancevos privačioje mokykloje. Vienas iš jo mokinių buvo Markas Šagalas.
 
Didžiausio pasisekimo Bakstas sulaukė dirbdamas teatre. Pirmieji darbai buvo Ermitažo ir Aleksandrinskio teatruose 1902 – 1903 metais. 1903 – 1904 metais atliko kelis darbus Marjinsko teatre.
 
Tam, kad vesti Tretjakovo dukterį, Bakstas priėmė liuteronų tikėjimą ir 1903 metais jie susižiedavo. 1907 metais gimė sūnus Andrejus. 1910 metais jis išsiskyrė ir Bakstas grįžo į judaizmą, dėl ko buvo juodašimtininkų persekiojamas. Nuo 1909 metų kartu su Sergejumi Diagilevu dirbo įžymiųjų „Rusų sezonų“ baletų pastatymuose. Jis apiformino spektaklius „Kleopatra“, „Šecherezada“, „Karnavalas“, „Rožės regėjimai“, „Narcisas“, „Mėlynasis dievas“, „Fauno popietė“.... Šie darbai Bakstui pelnė pasaulinę šlovę – jis vadinamas „kostiumo Delakrua“. Nuo1909 iki 1921 metų apipavidalino dauguma Diagilevo pastatymų. Taip pat kūrė ir kitoms garsenybėms – Verai Komisarževskajai 1906 metais ir Idai Rubinštein (nuo 1911 iki 1924 metų). 1912 metais jis buvo ištremtas iš Sankt Peterburgo, kur dėl savo žydų tautybės negavo leidimo toliau gyventi. Jis išvyko ir apsigyveno Paryžiuje. Bakstas miršta nuo plaučių uždegimo 1924 metų gruodžio 27 dieną. Palaidotas Paryžiaus Batinjole kapinėse.